“Talkučkininkė“,- išspjaudavo mama, tarsi šaltą varlę, dar panašiai  ji tardavo žodžius „komunistas“, „špekuliantė“,
„išsitatuiravęs“, „iš kalėjimo“ ir „aukoholikas“ (manau, kad ji sakydavo
„alkoholikas“ bet kol neperskaičiau tų žodžių, juos girdėdavau kaip aukoholį ir
aukoholikus). Tardavo ji tuos žodžius ne tai kad smerkdama, bet lyg
pasidygėdama ir taip, kad buvo akivaizdu, jog nė vienas jų nenusipelno pagarbos,
todėl „ Mūsų, Šeimoje“ vietos jiems nebuvo, nėra ir nebus. Giliam mano skausmui,
„Mūsų Šeima“ nors gyvendavom šalia turgaus, nekeldavom kojos į „talkučkę“, kur
būdavo Donaldo gumos ir  to meto „haute couture‘o“: garintų džinsų, ir pastelinių rausvų, žydrų ir žalsvų spalvų megztinių, kurį kokiais 92-trais turėjo kiekviena panevėžietė, išskyrus mane, ir kurio norėjau labiau nei taikos
visam pasauly ir laimės asmeniniam gyvenime. Šiaip tai tas megztinis ir buvo laimė
asmeniniame gyvenime. Nepasiekiama. Bet kokiu atveju, mamos pamokos nenuėjo
veltui-ilgam laikui „perku-parduodu“ man atrodė kaip ypač netikęs ir nešvarus
reikalas.

Antroji verslo pamoka. Talonų ir Sekundės banko laikais ėjau į verslo kursus moksleiviams.
Juos vedė pilvotas kostiumuotas „verslininkas“. Iš tų kursų atsimenu tris dalykus.
Kaip sukurt savo įmonės vardą: pvz. „Amie Kusaitė“- reikia imt vardo skiemenį
ir pridėt jį prie pavardės skiemens/nų- privati įmonė „Asaitė“. Be vardo,
verslo sėkmę, anot kostiumuotojo verslo guru, nulemia paties verslininko
įvaizdis:“Todėl jūs niekad nepamatysit manęs rūkančio Prima ar Kosmoso,“-
iškilmingai tyloje numesdavo „Camel“ dėžutę, kuri pagarbių žvilgsnių lydima,
nučiuoždavo stalo paviršium. Nerūkančių įvaizdžio kūrimas buvo jau pačių
nerūkančių reikalas. Tinkamiausias ir prieinamiausias verslo planas, anot
Mokytojo, būtų valiutos (t.y. dolerių) pirkimas ir pardavimas, nes tais laikais
dolerio kursas kildavo kasdien. Kadangi nerūkiau ir pinigų doleriam pirkt
neturėjau, be to buvau ypač netolerantiška rizikai, mano verslas taip ir
pasibaigė kokiu puslapiu įmonės vardų.

Tai buvo vienintelės žinios apie verslą ir investavimą, kurias įgijau iki universiteto.
Kažką žinojau apie akcijas ir dividendus (nes mama turėjo vėliau
subankrutuosiančios parduotuvės akcijų ), žinojau, kas yra infliacija, deja,
„iš praktikos“. Baigiau mokyklą taip ir neišgirdus tokių sąvokų kaip mikroekonomika,obligacija,asmeniniai
finansai, investicijos, sudėtinės palūkanos, ir t.t. Taigi, tik paliegusi
švietimo sistema kalta, kad aš vis dar neturiu savo milijono.  Nu ir savaime aišku, Kubilius- dėl mados.

Tuo tarpu, amerikiečiai jau vaikystėje skaitė „The Young Investor. Projects and Activities
for Making Your Money Grow.“ Net nežinau, kaip po ranka pakliuvo šita knygelė,
pažiūrėjau,- skiriama 9-nių metų vaikam ir vyresniem- nu kaip tik man-pavarčiau ir maloniai nustebau.
Knygelė pradedama įprastu pavyzdžiu: „Bet kuris vaikas, kuris sutaupo $2000
kasmet tarp 7-to ir 21-mo gimtadienio ir investuoja pinigus už 7,25% palūkanų, sulaukęs 65, turės $1000000. Tai yra sudėtinių palūkanų burtai“. Toliau autorė, Kateherine R. Bateman, pasakoja vaikučiams apie NASDAQ,
Niujorko akcijų biržą, mutual funds, pataria, kaip įvertinti akcijas ir kaip
jas pirkti, pristato skirtingas obligacijų rūšis, supažindina su mikro- ir
makroekonomika ir t.t. Visi pasakojimai pateikti su vaikams suprantamais ir
artimais pavyzdžiais (Disnėjaus akcijos ir pan.) ir paprasta kalba.
Kokioj 11-toj klasėj anglų kalbos pamokoms būčiau
mielai skaičius šitą knygą, vietoj jos skaičiau kažkokį bull shit‘ą apie NASA
ir ateivius, o per pamokas mano miela mokytoja-fiureris angeliškai trapiu
sopranu užtraukdavo: „Mary had a little lamb,a little lamb, a little lamb….“ arba „In London fair city where
the girls were so pretty…“. Ir dar skaitydavom ir skaitydavom apie Temzę, Big
Beną ir Westminster Abbey- iki šiol, nors niekad ten taip ir nebuvus, galėčiau
dirbt gide Londone.
Šiaip tik norėjau paverkt, kad esu visapusiška tarybinės (nu gerai, post tarybinės) mokyklos auka.
Mokyklos, kurioj mokėmės sustingusią anglų kalbą (iki šiol negirdėjau, kad kas
sakytų „I shall…- o Jūs mums mažindavot pažymį už šią „klaidą“, mylimoji mano
mokytoja), kurioje per 8 metus fizikos studijų neatlikom nė vieno eksperimento, kurioje mokėmės lotynų
kalbos, tikybos ir politologijos, bet, gink dieve, net neužsiminėm apie pinigus
ir ekonomiką.

Tikiuosi, kad šiandien mokyklos nebeaugina tų „vienarankių“ krabų, kurie didele žnyple be
vargo knisasi angliškose literatūros metaforose, o mažąja nepajėgia net
atsiverst paprasčiausio Bloomberg‘o straipsnelio. Tikiuosi, kad šiandien
praktikuojamas integruotas mokymas, kai mokoma ir ekonomikos pagrindų, ir anglų
kalbos, ir kad nešvaistomas mokinių laikas.

O tuo tarpu jaunasis investitorius, Obama, „investuoja“ arba išleidžia dar 450
milijardus ekonomikos “stimuliavimui”, ir mokesčių mokėtojui tai nekainuos nė cento. Really?