Užgavėnės New Orleans stilium

Šitam Amerikos kampely žmonės kalba tingiai tempdami balsius, per pelenų dieną katalikų bažnyčiose pasižymi savo kaktą juodu pelenų kryžiuku, išrašinėja spalvotais x-ais vyriausios vudu šamanės antkapį, palieka jai tris arba devynis centus „dėl viso pikto“, ir užuot verkę savo mirusiųjų, surengia jiems džiazo laidotuves ir niekada nepakiša jų po velėna- vietoj to, palieka juos tarp dangaus ir žemės, atiduodami juos saulei ir karščiui. Jie nesirenka tarp ispaniškos, prancūziškos ar afrikietiškos tradicijos- jos tarsi gajūs visaėdžiai vietiniai vijokliai „kudzu“ kartu su spalvinga istorija, pramanais, burtais ir kerais susiraizgo į neišpainiojamą „soulefull“  NOLA (pirmosios New Orleans raidės ir oficialus valstijos trumpinys LA- Louisiana) ir išsikeroja gatvėse ir aikštėse į Speak Easy arba Big Easy – į šventę, kuri nesibaigia kiaurus metus: džiazo festivaliai, užgavėnių festivaliai, prancūzų kvartalo festivaliai, o jei netikėtai metuose daugiau savaičių nei festivalių, tai pasitelkiam vaizduotę ir dametam vudu ir vėžių festivalius. Na dar ir pelkių, ir Oktorbefest, ir Cajun, ir Creole, ir Halovyno festivalius-what the heck…
Mardi Gras-Užgavėnės

Amie Kusaitė (po kaire) su vaikystės drauge aplanko Naująjį Orleaną

Užgavėnių dieną viešbučių kainos pakyla dvigubai- trigubai- pustrečios žvaigždutės viešbutį šalia prancūzų kvartalo ir Bourbon gatvės vos ne vos (bandžiau travelocity, orbitz, priceline, travelpapa, kayak, hotwire, bandžiau siūlyt savo kainą aukcionuose, etc.) gavau už $120, nors šiaip, manau, gaučiau už $60, mašinos pastatymas parai- $40, Heinekeno „skarbonkė“ iš bakalėjos ant kampo $4, artėjant vakarui, iš tos pačios bakelėjos ir to paties pardavėjo- $6, bet pramogos,programa ir karoliai -už dyką. Pramogos prasideda tik išėjus iš viešbučio: nesibaigiantys paradai (nuo pusės devynių ryto) su Rex, Joker, Zulus, muzikantais, karoliais, suvenyrais, muzika, šūksmais, face painting’u, ant grotelių kepančios mėsos kvapu ir tt. Žiūrovai apsirengę žaliom, violetinėm, auksinėm spalvom, kaip papuola ir kuo papuola- balerinom, balerinais, drugeliais, plaštakėm, drag queen’ais, giltinėm, velniais ir velniai žino kuo. Beje, Bourbon’o gatvėje, kur nuo senovės yra daug stripbarių, rūbai nėra būtinas atributas.

"Don't be afraid-it's just a titty"-spausdama drovaus jaunuolio ranką sau prie krūtinės, jį padrąsina svetinga orleanietė

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Bourbon Street
„I haven’t been in New Orleans for Mardi gras since sixties“-baigdamas tradicinę „red beans and rice“ lėkštę, prisipažino greta manęs prie baro sėdėjęs pagyvenęs vyras, o paklaustas, ar kas pasikeitė nuo to laiko, jis droviai (kaip tik pražilę pusgirčiai vyrai temoka) šypsodamasis pasimuistė ant kėdės:“oh yeah,- it used to be brothels everywhere“.
Šiandien Bourbon’o gatvė nurimo: pagal seną katalikišką orleaniečių tradiciją, žiūrintys būriuojasi balkonuose, o rodantys- apačioje,- gatvėje.  Apatiniai šypsosi, rėkauja, maldauja, kelia rankas ir gaudo karolius, kuriuos mėto viršutiniai iš balkonų iššsirinktiesiems/osioms. Sklinda gandai, kad karoliai metami tik moterims, apnuoginančioms savo krūtis, bet iš tiesų, juos gauna visi- gražiai besišypsantys, garsiai šūkaujantys ar gerai gaudantys- tą patvirtina ir ypač puritoniškų pažiūrų besilaikanti Amie Kusaitė, prisigaudžius kelis kilogramus karolių (ačiū gerosioms kinietėms už 15 milijonų kilogramų plastmasinių karolių, suveriamų Naujojo Orleano užgavėnių reikmėms). Beje, negalima rinkti karolių nuo žemės, nesvarbu, kad jais padengta visa gatvė ir kiekvienam žingsny jie girgžda po kojom- savigarba yra savigarba, net ir po keleto bokalų alaus, o alus Bourbon’o gatvėj rekomenduotinas, juk tai vos ne vienintele gatvė jav, kurioje leidžiama viešai gerti alkoholinius gėrimus.
Maistas
Jei sėdėdami prie balta staltiese padengto stalo viena iš trijų šakučių atsainiai knebinėjate balto balzaminio acto ir aviečių vinegretu apšlakstytas rukolos salotas, pagalvojat: „ir vėl?. .“, padavėjui pasiūlius tuną tartare, ananasines ir mango salsas ir kimštus vynuoginius pomidorus, jei be susidomėjimo nustumiate Volfgango Puck’o lašišą kokoso piene su mėtos, kardamono ir imbiero aromatu ir pagaunat save karts nuo karto užsisvajojant apie garuojančias vaikystės kaimo bulves, apibarstytas krapais ir stambia druska su puodeliu šalto rūgusio pieno, kuris visai nepanašus į kefyra ir krinta gabalais, tada Naujojo Orleano virtuvė- kaip tik jums . Išlaisvinkit savo skonio receptorius ir nosis nuo rafinuoto miesčioniškumo ir įgriūkit į Naujojo Orleano kvapų ir skonių pasaulį, bet pirmiausia susipažinkit su nauju žodynu: gumbo, cajun, creole, jambalaya, crawfish boil, beignets, okra stew, andouille sausage, crawfish etoufee, muffuletta, po-boy, oysters Rockefeller, aligator fritters and frog legs, shrimp remoulade, duck liver, and shrimp&grits,
Muffaletta, tariam "mufalAta"- žalių alyvuogių salotos-skaniausia sumuštinio dalis

Muffaletta, tariam "mufalAta"- žalių alyvuogių salotos-skaniausia sumuštinio dalis

Cafe Pierre Maspero’s, the Original Pierre Maspero’s Slave Exchange
Pats geriausias restoranas visoje Amerikoj. Hands down. Pačios profesionaliausios padavėjos: viena dėvėjo tik kūno spalvos liemenuką, kelnaites ir juodą ilgą prijuostę, kita- lyg ir balerinos sijonuką, dar viena vaikščiojo lengvai krypuodama, atkišusi labai nemažą pilvuką, aptemptą juodais marškinėliais su ružavom raidėm išrašytu:“I’m growing a baby girl“, nešnekėjo apie orą su nepakalbėt atėjusiais, plepėjo su norinčiais, žinojo, kokio alaus turi ir išvardino (kitaip kai ne kurios, kituose restoranuose, kur atverčia meniu ir baksteli pirštuku), ir nepaisant to, kad buvo žiauriai užsiėmusios (visgi Mardi gras), sugebėjo pasiūlyt ir atnešt krienų ir tartar padažų, antrą bokalą alaus, servetėlių ir whatever you only ask before you ask.
Maistas įvairus  (nuo džambalajų, aligatorių „straight from the bayou“ iki jautienos pjausnių ir šamų), nebrangus ($10-25) ir jo DAUG. Tiek daug, kad pavalgai, paskui pusryčiams pavalgai, o paskui pietums, kol nebenori.
Alus nebrangus ($3), o vynas- $1, tebūnie tai prasčiausias „house“ vynas, bet visos kitos valgyklėlės jį parduos bent jau už $4 arba greičiausiai už $7.  Tad būkit palaiminti ir išaukštinti Pierre Maspero’s- jūs grąžinote man tikėjimą, kad doleris vis dar šio to vertas, ir kad Amerika tebėra galimybių šalis.
French Market
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Austrės. Šviežutėlės. Dar kvėpuoja.Ir taip nori gyventi...

 

Negana to, kad čia galima nusipirkt stručio plunksnom puoštų kaukių, King Cake’ų su juose paslėptais plastmasiniais kūdikiais, keistai kvepiančių (smirdančių) afrikietiškų

40 svarų vėžiukų

statulėlių, vudu lėlių, čia dar galima ir pavalgyt. Vėžlių sriubos arba šviežių austrių, kurias čia pat atidarinėja gražus kaip Mauglis berniukas ir virtų vėžiukų (crawfish), kuriuos didžiuliam aliuminiam lauro lapais ir Old Bay prieskoniais kvepiančiam katile verda kitas Mauglis. Vėžiukus valgyt- tas pats, kas sėmkas gliaudyt, tik gerokai nešvariau: perlauži per puse, išsigliaudai uodegytę ir iščiulpi kitos pusės turinį, vietiniai jį įvardina kaip smegenis, patardami: „pinch the tail, suck the brain“, o apie vėžiukus jie žino viską, nes prigaudo 90% pasaulio vėžiukų produkcijos, kurios 70% patys ir suvalgo. Bet kuriuo atveju, maži išklypę staleliai ant purvino prekyvietės betono, iki alkūnių vėžiuotos rankos, popierinių rankšluosčių rulonai vietoj servetėlių ir tuzinais afrodizijakiškas austres ryjantys seniukai ir apvalainos pasišiaušusios juodės sukuria labai romantiškai autentiškai dvasingą atmosferą. $8 už svarą vėžiukų ir $10- už pusę tuzino austrių jos nesugadina.
Jackson Square (Place d’Armes) ir visa kita
Čia renkas menininkai, tad „everything goes“: rūbai dar ryškesni, kostiumai išradingesni, visur prisėdę, pritūpę muzikantų-daininkų, dailininkų, pardavinėjančių ir tapančių tuo pat metu, kortų meistrų, šokėjų, akrobatų. Visi čia turi talentą ir tikisi už jį gerų arbatpinigių. „Oh, thanks for five bucks- now I can eat at Burger King instead of McDonalds“,- paimdamas iš jūsų banknotą, ant visos aikštės šaukia akrobatas iš Jamaikos, kad kitą kart nebūtumėt toks „cheap-ass“ ir duotumėt bent dešimt. Kad ir čia netrūksta badaujančių menininkų, suprasit, kai net neperėjus aikštės jūsų kelis kartus paprašys pasidalinti savo vakarienės likučiais, jei juos nešitės restorano dėžutėj. Tuo pat metu susivėlęs apsiskarmalavęs juodis bandys užstoti  kelią ir entuziastingai tikins, kad nuvalys jums batus, jei leisit jam atspėt miestą ir gatvę „where you’ve got your shoes“ (jis visada atspėja, nes „you’ve got shoes“ reiškia ir „nusipirkai“ir „turi“).
O ką ne ką, bet jau pasakot orleaniečiai moka. Kamufliažine striukyte apsirengęs šiaudinių plaukų vietinis raudonkaklis karts nuo karto nusispjaudamas per lūpų kampą be perstojo pasakos, kad jo namas pastatytas iš 500 metų kiparisų dar 100 metų išgulėjusių pelkėj, kad jo bosas turi 200 000 akrų pelkių, kad jis turi valtį, kuria galima važiuot greitkeliu ir pieva, kad aligatorių mėgstamiausias maistas yra zefyrai (marshmallows),o jų kūdikiai kiaušiniuose prisitvirtina prie lukšto per storą veną, todėl jų negalima vartyti, kad malūnsparniai kaspinėliais pažymi aligatorių lizdus, kad kartais per stiprias liūtis į žemės paviršių išplaukia karstai su numirėliais, todėl reikia prieš laidojant išgręžt skylutes karsto dugne, kad albinosas aligatorius kainuoja $100 000,kad….., kad…. Iš pradžių tikėsit viskuo, paskui niekuo, paskui susisuks galva, ir kai jis papasakos, kad užšalusį ežerą nusinešė antys, jūs paklausit tik vieno:“ o kur jos nusileido?“ ir tik tam, kad stropiai pieštuku pasižymėtumėte tą vietą žemėlapyje, kaip lankytiną.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Misisipės pakrantėje

Čia, šalia projektų, užgavėnių paradą stebi vien juodžiai su "Grey Goose" buteliais rankose, savo griliais ir mobiliais tualetais

 

Share

1 comment for “Užgavėnės New Orleans stilium

  1. Pamishelis
    2014 05 08 at 21:03

    vis ateinu ir vis nieko – gaila nustojai rasyti :[

Comments are closed.