Hamptonai… Ten prie kuklių pilkų, kedro čerpėmis apkaltų 19-to amžiaus stiliaus namelių džiaugsmingai žydi mėlynos hortenzijos, po langais ošia jūra, paslaugūs fermeriai šalikelėse pardavinėja pačių užaugintus saldžius kukurūzus, gėles, pomidorus ir bulves,o vietinėj maisto parduotuvėj “Citarella”gali susitikt Martą Stiuart (kuri jau kokius 30 metų yra visų namų šeimininkių etalonas), Jery Seinfeldą ar Jessiką Parker. Kol ponios su teniso sijonukais perka omarų uodegėles, antienos paštetą ir 100 g juodų triufelių aliejuje už $50, jų vyrai žaidžia golfą ir polo. Vakarais gražios  šeimos atsipalaiduoja  džiazo vakare vietiniuose vynuogynuose: kvepia cigarai, tyliai dzingsi vyno taurės, tarp tobulai tiesių vynuogių eilių bėgioja mergytės iškrakmolytom suknytėm ir tvarkingai sušukuoti berniukai. Elegantiškai leidžias saulė. Čia nėra žodžių “per brangu”ir “neįmanoma”, ir knygų “Kaip užsidirbti pirmą milijoną”, nes tą visi čia ir taip moka, vietoj jos svečių namelyje radau knygą “Pirmas milijardas”.

Vidutinė kukliai pilko namelio su keturiais miegamaisiais, baseinėliu ir svečių nameliu nuoma yra $80 000, nors jei norisi didesnio gražesnio, gali rast namuką kopose su mediniais laiptukais į jūrą bei teniso kortais už $250 000 į mėnesį. Tiek mano varganoj Amerikoj kainuoja visas naujas namas su trim miegamaisiais, granitiniais stalviršiais, Kohler kriauklėm ir stiklinėm berėmėm dušo durim. Pažįstama pasakojo išnuomojusi savo namelį už $1600 į dieną- mano Amerikoj, vėlgi, čia mėnesinė paskolos įmoka už tą patį $250 000 kainuojantį namą. Hamptonuose namai kainuoja milijoną, penkis, dvidešimt… Sąvoka „daug pinigų“ čia įgyja visiškai kitą prasmę (bent man).

Amerikiečiai Hamptonus vadina „playground for the rich and wealthy“- turtingųjų ir pertekusiųjų žaidimų aikštele. Tai keletas maždaug 3-7 mylias viens nuo kito ir 90 mylių nuo Niujorko nutolusių miestelių (Bridgehampton, Southampton, Sag Harbor, East Hamptons, Montauk, Sagaponack). Vienintelis teisingas ir orus būdas atvykt į Hamptonus iš Niujorko- kelionė limuzinu (kuri užtrunka apie 2 valandas), nors pasitaiko (ir daug) savęs negerbiančių varguolių, kurie atvyksta autobusu- Hampton Jitney. Dauguma kurortautojų- Manheteno gyventojai (stockbrokeriai, aktoriai,muzikos verslo atstovai), turintys vasarnamius Hamptonuose ir savaitgaliais pabėgantys nuo miesto į „kaimo idilę“ir pajūrį. Hamptonuose negalėjau nusikratyti asociacijų su Fitzdzeraldo „Didžiuoju Gatsbiu“-jie primena romaną savo elegantiškai tingia, atsainia ir uždarai atvira prabanga.

Čia nėra „Holiday Inn‘ų“ ar jokių kitų „grandininių“ viešbučių, nėra McDonalds‘ų, Burger King‘ų ir KFC- kažkokia neamerika Amerikoj. Pilna brangių (ir nelabai) restoranų, siūlančių tuną, omarus, austres, pečiuje keptas picas, salotas su artišokais, avokadais ir arugula ir t.t.-nieko, ko negautum bet kurioj kitoj JAV vietoj. Vienintelis patiekalas, kurio būtina paragauti- „lobster roll“ (sumuštinis su omarais), jis kainuoja nuo $15-$25 ir yra „nacionalinis“ Hamptonų pasididžiavimas. Labai valgomas.

Oras. Pasakiškas. JAV pietinėse valstijose karštis kaip stora meili teta, kuri apsikabina, prispaudžia tavo veidą prie didelės minkštos krūtinės ir nepaleidžia iš tvankaus, slegiančio  ir prakaituoto glėbio. Jis karštai drėgnai spaudžia dieną ir naktį- vienintelis išsigelbėjimas- oro kondicionierius ir tik beprotis vasarą  atidarytų langus. Hamptonų karštis gaivus ir nevarginantis- jį nuolat pertraukia švelnus vėjelis, vakarai atvėsta, ir norisi apsigaubt plonu megztuku. Naktys maloniausios prie atidarytų langų. Ir visiška tyla. Neišgirsi nė vieno svirplio, be kurių neįsivaizduojami Amerikos pietūs- čia gaujos jų lyg ženklą gavę, puola čirkšt vos pritemus.Tiesą sakant, prie jų taip įpranti, kad net nebegirdi, kol neišvažiuoji ir nepastebi,kad kažkas ne taip, keistai tylu.

Jūra. Vanduo stingdantis- aš išbūnu jame visas tris minutes ir šildausi trisdešimt, kai Floridos vanduo tik sušlapina, bet neatvėsina nepaisant to, kiek jame mirksti.

Ką veikt. East Hamptonai-tinkamiausia vieta apsipirkinėjimui, čia daug brangių parduotuvių, galerijų, restoranėlių- žmonės išeina parodyt savęs ir į kitus pažiūrėt, daug kas atvažiuoja senovinėm mašinom (kurios populiarios visuose Hamptonuose).

Montauke galima užlipt į švyturį (tebeveikiantį) arba plaukt į jūrą pažvejot už $50 pusdieniui (kimba „fluke“-kažkokios plekšnių pusseserės, labai į jas panašios), įgula nuims laimikį, uždės jauką, išpainios „zilką“ir neįtikėtinai meistriškai, žaibiškai tau matant nudarinės pagautas žuvis (baisiai mėgstu tokią žvejybą, kai žuvų nereikia čiupinėt).

Pirmadienių vakarais temstant į Sag Harbor paplūdimį eina norintys paklausyti būgnų, kur 10-15 žmonių džiazuoja, daug kas prisijungia atsineštais barškučiais, kažkas šoka, kiti užsimerkę siūbuojasi į ritmą, apimti transo. Ugnim svaidosi fakyrai. Šeimos atsitempia grilius į pliažą, kepasi vakarienę.Tvyro lengvas marihuanos kvapelis. Smagu, kad ir neapsirūkius.

Kai jau viskas pabosta, galima eit į Bridge Lane ir nuo nedidelio tiltelio gaudyt mėlynuosius krabus. Reikia kokios virvelės ir vištos šlaunų (geriausia kažkiek pašvinkusių)- pririši koją prie virvelės, įmeti vandenin, ir, kai užkimba (o užkimba, dėkui dievui ir visiems šventiesiems, labai greit), trauki labai lėtai po centimetrą, kad neišgąsdintum krabo, kai jau gali pasiekt jį su tinkliuku,- pasemi ir- į kibirą.

 Po kokios valandos, turi bent 20 krabų- pakankamai vakarienei. Juos virt paprasta- sudedi į didelį puodą verdančio vandens su „Old Bay“ prieskoniais ir verdi bent 10 minučių. Puikus patiekalas norintiem numest svorį, nes juos valgyt tas pats, kas sėmkas gliaudyt, dar jei imi galvot, kad ant pašvinkusio viščiuko juos pagavai, iš vis alkis praeina.

Dar galima užsukt į „State Fair“ arba „karnavalą“- tai „americana“visam gražume, niekuo nesiskirianti nuo Alabamos ar Misisipės karnavalų: tie patys „rides“, „funnel cakes“, karamelizuoti obuoliai, pop kornai, susivėlę pavargę nuo gyvenimo ar darbo, ar abiejų „carnies“, kinietiški prizai (pliušiniai žaislai) su iš jų byrančia jūros puta ir 70-tų metų populiarios melodijos. Vienu žodžiu, „unbelievable fun and crazy joy“.

Kiek daug ponų, kokie visi gražūs. Vieną vakarą važiavau neviršydama greičio limito (25 mylių per val.)su nauju Audi kabrioletu (skolintu, kur jau man, vargšytei, savas) nusileidusi stogą ir buvau jau paskutinėj metamorfozės į aukštuomenės poniutę stadijoj. Jau jau… Jau turėjau arklides, ir arklininkus,  ir milijonus,  ir plastinėm operacijom ištobulintą kūną, žaidžiau tenisą, pirkau šilkines sukneles už $1000, jau gnaibiau riestus jaunų berniukų iš Kalvino Kleino reklamų užpakaliukus, kurie savo sveikais baltais dantukais griaužė mano nupirktas omarų uodegėles ir savo putliom riebaluotom lūputėm dėkingai bučiavo man delikčias deimantuotas rankeles ir lemeno komplimentus…

R-r-r-r-r-r,-kriokdamas  pralėkė bent dvigubai viršydamas greitį ir nelegaliai mane lenkdamas Maseratis, o jo rrr skambėjo panašiau :”Fuk-k-k-kjubitč-č-č”, – ir suvažinėjo mano prabangos miražą su mano Kalvino Kleino berniukais, kurių gražūs balti kūneliai tysojo kelkraštyje- vienas užspringo dulkėmis ir atsikosėjęs išspjovė apkramtytą omaro kąsnį man į plaukus, kitas, kruvinais asfalto sugadintu manikiūru pirštais  dar bandė šliaužti Maseračiui įkandin, neelegantiškai rangydamasis ant karšto asfalto.

O aš po nesėkmingos metamorfozės nuvažiavau pro hektarus baltom tvorom aptvertų arklių ganyklų, kur jodinėjo tikros jojimo kelnėmis apsitempusios ponios ir pro tobulai apkarpytas dvimetrines gyvatvores, kurias karpė kopėčias pasistatę meksikiečiai, Mecoxo karvių ganyklas, iš kurių pieno gaminamas visoj Amerikoj populiarus Mecoxo sūris, geltonus saulėgrąžų laukus, levandų lysves, bulvių laukus, o mane vis lenkė ir lenkė Lamborghiniai,Land Roveriai, Porche, Ferrariai…

Reiks nusipirkt tą knygą, kur išmokina užsidirbt milijoną,nors… “You’ve got to dream big”- gal iš kart nuo tos apie pirmą milijardą pradėsiu, ką čia cackintis, be to milijonas Hamptonuose vis tiek ne pinigas. Prieš tai tik dar skolintą Audi sugrąžinsiu.