Kodėl Amerikoj gyventi gera

Pradžioj jos nekenčiau, paskui ja stebėjausi, jos nesupratau, bet dabar, kai reikia ją palikti, pajutau, kad vis dėlto ją myliu. Netobula ji, bet paprasta, nuoširdi, geranoriška ir svetinga- mano mieloji Amerika.

Žinau, žinau, nedera išduot Tėvynės, nedera mylėt kitų šalių, žema yra iškeist virpančius lietuviškus berželius, geltonus šalpusnius ir rūpintojėlius į bedvasius McDonaldsus, gėdinga, smerktina ir niekinga parsiduot už dolerius, reikia statyt Lietuvą, kaip „tikri lietuviai“ daro ir tt. Nors kartais visi tie verksmai dėl emigracijos man panašūs į ankstesnius „neišeik neišeik tu iš sodžiaus“, kai buvo verkiama, kad jaunimas palieka pušalotus ir pumpėnus ir kraustosi į miestą. Lietuva- mūsų gimtinė, bet taip pat ir pasaulis…

Savigynai galiu pasakyt, kad niekada „nešikau ir nedėjau ant Lietuvos“,niekad nenustojau jos mylėt ir gerbt. Esu bene vienintelė emigrantė, kuri išvažiavo iš Lietuvos savo pačios pasirinkimu, kitaip nei šimtai Kubiliaus išvarytų :“ Stalinas tremdavo UŽ DYKĄ , o šiandieninėje lietuvoje, lietuviai už savo paskutrinius centus, parduoda gyvenamuosius bustus , vien tam, kad patys save “ ištremtų“ nuo kubiloidų-grybowskų surengto genocido.” (Iš “Lietuvos Ryto” komentatorių tautosakos, kalba netaisyta, logika nepataisoma).

Neišvažiavau ir dėl “neišpasakytai nekokybiško” lietuviško universitetinio išsilavinimo. Tiesą sakant, aš labai patenkinta savo lietuviškuoju išsilavinimu, gavau gana gerus savo studijuojamos srities pagrindus, ir turėjau daug profesionalių dėstytojų. Sakau “gerą išsilavinimą”, nes mano srity labai  lengva jį įvertint, be to lyginu su amerikietišku, su kuriuo teko susidurt. Deja, stebint tiek karštų diskusijų apie studijų tobulinimą Lietuvoj, kyla du klausimai: visų pirma, kas yra “geras” išsilavinimas (paaiškinimo niekur neteko matyt), ir antra, kokius universitetus baigę yra patys kritikuojantys (nes jie negali būti baigę tų pačių “žemo lygio”mokymo įstaigų, kas padarytų juos “žemo lygio” specialistais, kurių kritika tada būtų nevertinga). Žinau, kad nepatikėsit, bet mano universitetinį išsilavinimą PILNAI finansavo valstybė, dar keisčiau- aš net gaudavau stipendiją, už ką irgi esu dėkinga valstybei.

Išvažiavau, nes buvo vasara ir smalsi neatsargi jaunystė.
Bėgo metai,palaipsniui „pas mus, Lietuvoj“ virto į „pas mus Amerikoj“, ir Amerika po truputį įsikraustė į mano lietuvišką širdį.

Mane sužavėjo amerikonų pakantumas ir supratimas. Kiekvieną kart apsiperkant maisto parduotuvėse prekes į maišelius sudeda prie kąsininko stovintys žmonės, po to pasiūlo nustumti vežimėlį iki mašinos ir viską į ją sudėti. Tie žmonės yra kitokie (amerikonai vadina juos „special“- ypatingais): neretai jie dainuoja kokią Lady Gagos melodiją, kartais ginčijasi su savim, kartais kvatoja save prajuokinę kokiu patiem netikėtu „bajeriuku“, o kartais būna ypatingai pakiliai nusiteikę, ir perdėtai garsiai rėkaloja :“ are you having a good day ma‘am?“, „Have a great day, thank you for comming in!”. Būna blausesnių dienų- tada jie tave aprėkia už tai, kad tu jiems padedi ir labai įskaudintu balsu, atsitraukę porą žingsnių nuo kasos, priekaištingai purtydami galvą, rankomis įsisprendę į šonus, iškilmingai deklaruoja, kad maisto produktų pakavimas yra jų ir TIK jų darbas todėl: “Let me do my JOB, ma‘am“. Atitraukiu rankas, nes atrodo, kad tuoj pravirks. Po minutės to paties „darboholiko“ žvilgsnis nukrypsta,mintimis jis jau net ne parduotuvėj (bent jau ne šitoj), judesiai sulėtėja, už manęs susidaro eilutė- visi laukia, kol mano makaronai, agurkai ir šaldyti žirneliai atsidurs maišeliuose. Kada nors… Lėtai, bet neišvengiamai… Niekas neburblena, nesirauko ir niekaip neišreiškia savo nepasitenkinimo.

Pakuotojai- neįgalūs žmonės, turintys mąstymo sutrikimų, kuriems maisto prekių parduotuvė suteikia galimybę integruotis į visuomenę, eilutė pirkėjų, pardavėjai, parduotuvės vadybininkai- integracijos dalyviai, ir savo rolę jie atlieka draugiškai su žmogišku pakantumu ir supratimu. Už šį mažytį dalyką aš myliu Ameriką, ja gėriuosi ir jai labai pavydžiu.

Šiaip žmonių su mąstymo sutrikimais integracija į visuomenę man nėra naujiena- puikiai prisimenu, kaip tai būdavo daroma mano
vaikystėje Lietuvoje. Pirmiausiai būdavo pranešama motinai, kad jos vaikas niekada nelankys „normalios“ mokyklos ir niekada nepasieks to, ką pasieks „normalūs“ bendraamžiai. Tada, integracija sklanžiai tęsėsi: vaikas būdavo nusiunčiamas į „pagalbinę“ mokyklą, kur jis mokydavosi su kitais „atsilikusiais“ atskirai nuo kitų „normalių“ bendraamžių. Šis metodas turėjo išmokyti „atsilikusius“ gyventi „ normalioje“ visuomenėje ir tapti pilnaverčiais jos nariais. Integracija buvo tikrai sėkminga- „normalūs“ bendraamžiai netruko išmokti, kad tai – „durnių ir debilų“ mokykla, bei jos tikslų adresą- „kranto 18”, kuris, laikantis gero tono, buvo naudojamas kaip subtilesnis- “tu durnius, psichas ar debilas”, pakaitalas : “Eik tu, ką čia nusišneki, gal tu iš Kranto 18?” Tarp kitko, faktas, kad nežinau savo mokyklos, kurią lankiau 12 metų, adreso, bet iki šiol atsimenu pagalbinės koordinates, įrodo integracijos efektyvumą.
Myliu savo brangiausiąją Ameriką už ekspertų „netikromis“ vadinamas šypsenas- nenuoširdžias šypsenas mėgstu kur kas labiau, nei
neapsimestinio pasibjaurėjimo, nusivylimo ar neapykantos nuoširdžiai suparalyžuotus veidelius.  Ir taip, man smagu, kai lygiai taip pat nenuoširdžiai, pardavėjos, bankų darbuotojai ir padavėjai pasveikina klientą su „How are you?“ ir palydi su „Have a blessed day!“
Elementari pagarba yra maloni- dirbtina ar tikra.

Malonu, kai netyčia susitikus žvilgsniams, žmogus nusišypso, kai bėgiojant parke priešpriešiais atbėgantis pasisveikina su „good morning“.
Be priežasties ir niekieno neverčiamas. Šiaip sau. Man, kaip Panevėžio ir Kauno produktui, tokie meilumai ilgai atrodė mažų mažiausiai įtartini, nes nuo mažens žinojau, kad geriausia dėl viso pikto eiti kitu keliuku tarp daugiabučių, jei šalia suolelio prie krepšinio aikštelės stoviniuoja treninguoti berneliai- ne dėl to, kad „duos į galvą“, bet dėl to, kad mestels kažkokį lėkštą pajuokiantį „bajerį“, visi garsiai žvengs, kažkas gal pasakys dar kietesnę pastabėlę ir bus mažų mažiausiai „nefaina“ tuo momentu, tą dieną ar tą vaikystę…

Man smagu, kai drabužių valyklos savininkas lietui lyjant palydi mane iki mašinos nešinas skėčiu, kad ginkdie nesušlapčiau ir palinki
geros dienos. Jis vertina savo klientus, nes tai naudinga jo verslui. Nepykstu, kai tetulytės restoranuose, parduotuvėse ir įstaigose išvadina mane „sweetie, honey, doll“ ir „baby“- truputį juokinga ir truputį pasijunti kaip aštuonerių.

Man patinka, kad amerikonai nedemonstruoja savo pinigų- ir milijonierius, ir vidutiniokas dėvi panašias „maikutes“, šortukus ir tapkes,
ir lipa į tokį pat Chevrolet ar Toyota. Aišku, yra išimčių su auksiniais kryžiais ant kaklų, auksiniais griliais ant dantų ir juodais Escalade‘ais, su
iš jų sklindančia muzika, kurios priversti klausytis 6 automobiliai prieš, 6- už, o greta važiuojantys kratosi nuo vibracijos.

Manydavau, kad amerikonai yra asilai, kai kokiam penkiamečiui metant kamuolį ir taikant į krepšį, vaikiūkštis numesdavo kamuolį dievui į langus, net ne į krepšio pusę, o suaugusieji dėdės, tetos, mamos ir tėčiai imdavo choru klykti absoliučias nesąmones :“ Aaaalmooost! Very close! Good try!” Dabar manau, kad tai yra pozityvi motyvacija- reikalinga ir išganinga. Tokią motyvaciją amerikonai naudoja, gal tik kiek santūriau ir suaugusiems. Ne kartą esu girdėjus iš dėstytojo tais neretais atvejais, kai pavykdavo be ypatingų pastangų nusišnekėti, neužtikrintą : ”Yeah…. Good idea…. Does anyone have othersuggestions?” (pabrėžiama: “ Does anyone have other suggestions”).  Jie vengia kategoriškų “no”, “wrong”, nes tai stabdytų diskusiją ir įžeistų nusišnekėjusio jausmus. (O amerikonai jautrūs ir mėgsta kalbėt apie jausmus, juos analizuot, malšint,intensyvint, prisimint, pamiršt, saugot ir gerbt).

Žaviuos amerikonų optimizmu ir jų sugebėjimu džiaugtis svetima sėkme ir jų atviru, gal kiek primityviu patriotizmu.  Man patinka, kad atsakomybę už savo finansinį gerbūvį amerikonai (bent jau dauguma) prisiima sau, vietoj to, kad reikalautų, prašytų ir dėl visų negandų kaltintų valdžią ir verktų verktų verktų…

Buvau kažkiek šokiruota per pirmąjį Amerikoj laikytą egzaminą. Dėstytoja,atsiprašiusi,išėjo iš klasės  kokiom 8-niom minutėm.
“Thank you, Lord”,-galvoju, -“dabar pasižiūrėsiu tą vieną atsakymą, dėl kurioabejojau”. Mano atsakymai šalia, ant žemės,strategiškai patogioj vietoj, tereikia ištiest ranką ir pasiimt, ką ir buvau natūraliai, kaip kiekvienas normalus žmogus, bedaranti, kai  kažkaip keistai akies kraštu pastebėjau, kad kiti 12 studentų net nesujudėjo. „What the heck? Arba visi viską žino, arba jie trenkti“, -niekaip nesupratau. Bet pati irgi nenusirašiau. Ne, ne nu prie ko čia ta sąžinė, tiesiog  pabijojau,- kas ten tuos trenktus keistuolius žino- dar apskųs…

Ir visi tie mažučiai smagumėliai, patikimai ir susižavėjimai  per daugelį metų susidėlioja į „life is good“ ir į „aš myliu tave, Amerika“.

Nors tu ir ne mano…

Share

24 comments for “Kodėl Amerikoj gyventi gera

  1. 2011 06 18 at 14:10

    Good stuff. Aš irgi labai myliu Ameriką, ir dėl panašių priežasčių. Visada sakiau, kad net dirbtinė šypsena yra geriau už naturalų susiraukimą.

    • 2011 06 18 at 20:01

      Atsargiai su tais meilės prisipažinimais- būsit apšauktas Tėvynės išdaviku 🙂

      • skirtumas
        2011 06 18 at 20:28

        Oi, Amie, šitas Užkalnis yra baisus Tėvynės išdavikas, tą žino kiekvienas delfio ir lryto komentatorius (ir net pora durnų metalistų).

  2. Sigis
    2011 06 18 at 17:50

    Aš pats irgi gyvenu JaV, bet man visai neatrodo, kad žmonės sugebėtų savimi pasirūpinti ir nelauktų malonių iš valdžios. 42 milijonai gauna maisto talonus, valdžia skiria gydymui trilijoną kasmet, o kur dar valdiškos pensijos, subsidijos būstui, fermeriams, bankams, automobilių gamykloms, profsąjungoms…

    • 2011 06 18 at 19:59

      Ooooo…. Jūs teisus. Don’t get me started,- apie mūsų, mokesčių mokėtojų, mokesčių dolerius taškomus įvairiausiom paramom galiu parašyt kokius 24 įrašus, neseniai girdėjau apie tai, kiek Movado laikrodžių ir Coach rankinukų perkama už Welfare dolerius. Bet čia gi buvo odė Amerikai- nelabai į temą būtų buvę.
      Bet jums nesusidarė įspūdis, kad JAV yra kur kas mažiau skundų apie tai, kaip valdžia nemoka stipendijų, nesuteikia nemokamo išsilavinimo, moka per mažas pensijas ir tt? Lietuvoj, kur bepažiūrėsi, ką bepaskaitysi- nesibaigiančios raudos, kaip Kubilius didina mokesčius, mažina pensijas, atima paskutinį kąsnį iš žmonių, visus išvaro iš Lietuvos ir, tikriausiai sukėlė pasaulinę ekonominę krizę ir, būtent, raudos, skundai, inkštimas ir verksmai, netgi rimtuose spaudos leidiniuose, kur tikėtumeis rasti bešališką info ir konstruktyvią kritiką.
      Be to, JAV sutikau tiek pasiturinčių žmonių, kurie užsidirbo kiekvieną dolerį, kurie keliasi 4-tą ryto, dirba, moka už vaikų mokslą, kaupia pensiją, investuoja ir su siaubu galvoja apie progresinius mokesčius, nes būtent jie prisiėmė atsakomybę už savo gerbūvio užtikrinimą ir nenori būti už tai nubausti.Būtent apie tokius ir kalbėjau 🙂

      • Sigis
        2011 06 20 at 21:30

        Dėdė Semas ir moka daug didesnes pensijas negu Kubilius, o studijoms skiria trilijoną dolerių kasmet. Ir tai dar amerikonai verkšlena, vos tik kas užsimena kad laikas karpyti pensijas.

  3. skirtumas
    2011 06 18 at 20:30

    Tai, Amie, kinuli? Kaip ir Užkalnisą Anglijoj išmetė iš darbo?

    • 2011 06 18 at 23:58

      Taigi, mėto visus, kaip muses iš barščių 😉

  4. 2011 06 19 at 08:26

    Laikiaų va prieš porą dienų egzaminą… kaip čia pasakius – nebesu jau aštuoniolikinis, tai jau nebesakau, kad pvz. „svarbiausia diena gyvenime“ ir pan. Visgi pasakysiu, kad man tas egzas itin svarbus buvo ir labai suinteresuotas buvau jį išlaikyt (čia švelniai pasakius). Tai va – susodino mus kokius 7-8 atskiroje patalpoje, dėstytojas buvo, o po to išėjo. Egzas truko valandą, dar su draugu rašiau. Tai galiu pasakyti, kad niekas kaip ir nenusirašinėjo. Bent man taip pasirodė. Aišku, negaliu 100 proc. pasakyti, nes pats toks jausmas, kad tik pakėliau akis nuo užduoties lapo, o laikas jau pasibaigęs 🙂 Manau, kad geriausia priemonė prieš nusirašinėjimą yra 1) suspaustas laikas 2) čia jau sudėtingiau – turi žinoti, tarsi ne faktus, o jų kombinacijas pvz. ne kas yra „a“ ar „b“, o pvz. koks yra arba galėtų būti santykis tarp „a“ ir kokios nors „v“… Tiesiog tuomet nebelieka laiko knistis po visus užrašus, nes esant tokiai klausimo formuluotei tiesiog nebus užrašuose tvarkingo atsakymo vienoje vietoje.

  5. 2011 06 19 at 15:45

    Absolutely. Bet dėstytojams lengviau duot studentam „multiple choice“ testuką, kurį užpildai ant scantrono- nereikia daug vargti. Šiaip ar taip paskaitos ir darbas su studentais kai kam tik trukdo mokslinių darbų rašymui, be to, dar galim pasakyt, kad Lietuvoj per mažai moka už dėstytojo darbą- tai negi vargsi ir skaitysi paistalus apie santykį tarp „a“ ir „v“.
    Esu turėjus „esė“ tipo egzaminų- tikrai nenusirašysi, bet kaip su vertinimo objektyvumu?
    „Suspaustas laikas“-puikiausias metodas eliminuot nusirašinėjimą. Būdavo dėstytojų, kurie leisdavo egzaminą laikyt namie, prie savo kompo (kartais open book, kartais closed book, kas gan juokinga man), bet duodavo kokias dvi minutes uždavinėliui, kuriam išspręst reikdavo puikiai žinot kokius 5 knygos skyrius- nusirašymas kaip ir neįmanomas. Nors prie to kompo nebūtinai tu pats turi sėdėt.
    Čia gal šventas amerikiečių naivumas, o gal jie sąžiningesni? Go figure…

  6. 2011 06 21 at 19:22

    +1

  7. 2011 06 27 at 09:41

    Aš, kaip ekspertas, apie amerikoniškas šypsenas 🙂 Viena yra gatvėje besišypsantys ar mandagiai parduotuvėje bendraujantys žmonės. Tai nėra niekuo Amerikos skirtybė, tai Vakarų civilizacijos dalis, galbūt nevisuomet demografiškai persitempusio Briuselio (bet ir ne New Yorko), tačiau kitur, kur yra vietos įkvėpti. Kas išties užknisa, tai nuolatinis sveikinimas ir džiaugimasis, kad tu, pavyzdžiui, valgai pusryčius. Ryte. Kaip ir kiekvieną dieną. Ne pas juos kavinukėje, o pats pasigaminęs. Sėdi ir valgai pusryčius. Tai kažkodėl yra „amazing“. Ir tau net ne aštuoneri, tad nesijauti, kad pusryčiams valgyti tau reikia teigiamos motyvacijos. Ilgainiui tiesiog išmoksti ignoruoti tuos dalykus, matyt, kaip pavyko ir man. Iš jų (galbūt) gimsta ir kas mažiau annoying, gal net kažkas gero. Ir visa tai yra fine ir nesistebiu, kad mano cinizmas dažnai toje kultūroje likdavo labai nesuprastas. Tačiau geriausiai pažvelgti iš atstumo padeda kontrastas.
    Vieną nevisai įprastą dieną mindamas Helsinkio šaligatvį supratau. Mane aplankė nuostabus šiltas ir geras jausmas. Diena buvo iš tų, kurias norėtum, bet nepamirši. Ėjau tikrai nesišypsodamas, nes tokią dieną šypsotis galėtų tik šizofrenikas arba beprotis. Ir mane aplankė nuostabus suvokimas, kad niekas aplinkui, kad ir kokios geros širdies bebūdamas, nepaklaus, ar man kas negerai. Kad aš galiu sau ramiai eiti susiraukęs gatve su savo mintimis ir lietaus debesimis, ir niekas, net jei ir labai rūpėtų, nesriyš peržengti tos mano privatumo ribos. Ir tai nudžiugino. Tuo pačiu tai tapo nuostabiu palyginimu su annoying orange kultūra, su kuria man teko susidurti JAV. Tad už dirbtinę šypseną yra blogiau kultūriškai priverstinis lindimas į asmeninę erdvę. Kuomet, dievaži, tau to visai nesinori.

  8. 2011 06 28 at 03:34

    O jūs niekad nepagalvojot, kad jūs galbūt iš tiesų pusryčiaujat „in the most amazing way“? Nesusitepdamas baltų krakmolytų rankogalių elegantiškai išsivyniojate sumuštinį, įvyniotą į naujausią „Bloomberg Bussinesweek’ą“, ir atsikandate… Kambarys pakvimpai ekologiškais kiaušinių baltymais, šviežiu baziliku, šalavijais,prancūziška duona, erudicija ir rafinuotumu. Jūs nerūpestingai kramtote, skaitydamas ištiesintą „Bussinesweek’ą“, užsigerdamas gaiviu Pellegrinu, baigęs, išsitraukiat nuluptą apelsiną, dedate skilteles į burną, karts nuo karto elegantiškai ir nerūpestingai išspjaudamas sėklas į nėriniuotą servetėlę. Jums tai- kasdieniški pusryčiai, tad jūs net nepastebite į save atkreiptų susižavėjusių žvilgsnių. Jūsų bendradarbiai pamiršę savo riebaluotus sausage biscuits ir hashbrowns, jau kuris laikas išsižioję stebi jus: „AMAZING….“, pusbalsiu ištaria vienas. Jo balsas atitraukia jus nuo skaitomo straipsnio, jūs susierzinęs nužvelgiat sėdinčius šalia, nes jų susižavėjimą palaikot įsiveržimu į asmeninę erdvę: „Bliamba, pasiilgau Suomijos“- jus dar persmelkia mintis, kol nupurtot ir švarko kišenėn kišatės servetėlę.
    Jei rimtai, tai amerikonai iš tiesų daug krykštauja ir gali įkyrėti savo cukruotu saldumu:“How are you?“, „I like it, I love it“, „you are amazing, best, unbelievable, the greatest“, bet aš kažkaip įpratau ir priimu tai kaip paukštukų čiulbėjimą- nei jis trukdo, nei padeda,skamba fone ir tiek. Mano asmeninės erdvės jis irgi nežeidžia, nes pastuksenę į kevalą, iki branduolio nepramuša. Ir nesistengia.

    • 2011 07 03 at 14:01

      He he. 🙂 Beskaitant Jūsų dailų rafinuotų pusryčių aprašymą šovė dvi mintys į galvą. Pirmiausia prisiminiau, kad Amerikoj nuo sumuštinio įmanoma pavalgyti (Subway monstrai iškyla prieš akis). Po to susipratau, kad tik Amerikoj sumuštinis gali dvelkti rafinuotumu. 😉

  9. 2011 08 10 at 04:53

    pirma) Leo, pats daug laiko praleidau Helsinkyje tai zinau ir suprantu apie kokia palaima tu sneki. Tai kazkas neaprasomo ir ateina is niekur nieko.
    antra) gyvenu JAV jau virs metu, ir saziningai vedu statistika del sypsenu. Tai Vilniuje ju daugiau nei Niujorke ar Cikagoi net jeigu imti populiacija 1:1. Na Clivlendo suburbuose buvo gal gal kiek daugiau… trecia) Amerikietiska sypsena yra nieko gero nezadantis zenklas. Tai visolabo reiskia, kad tu dar tinki i sulciaspaude. Taigi nereiketu labai dziaugtis :}

    • 2011 08 11 at 00:47

      „Amerikietiska sypsena yra nieko gero nezadantis zenklas.“- :)))))))) Lygiai taip pat kaip ir kitas ženklas: ištiestas didysis pirštas tarp sulenkto bevardžio ir rodomojo, skirtumas tik tas, kad pirmąjį ženklą visgi maloniau gaut.
      Šiaip dar 10 prasmingų metelių Amerikoj, ir nenusiimsit Jūs pats tos klaikiai neteisingos amerikoniškos šypsenos. Na, aišku, jei dar nebūsit išspaudom tapęs 😉

  10. 2012 01 09 at 10:53

    Ne, nu blem, kaip gerai rašai. Kokie sultingi sakiniai! Jau kelis įrašus perskaičiau, kol galiausiai neišlaikiau nepagyręs.

    • 2012 01 10 at 15:08

      Ačiū, Jūs labai malonus. Kitą kart nesivaržykit, girkit jau po pirmo įrašo-aš jau kaip nors, ištversiu 😉

  11. pataikete
    2012 02 08 at 20:21

    Ot Amie, skaitau ir tiesiai i sirdi man pataikei, pirma syk isgirdau zmogu, kuris pamate Amerika tokia kokia as pamaciau, net iki tokiu pat smulkmenu..:) Juk visi akcentuoja skirtingus dalykus, o tokiu mazus niuansus retai, kad ivardina..retas jus labai zmogus. Tik isvaziavau as is jos (amierikes:), gyvenimas kazkur kitur nuvede. bet vis ilgiuosi.Aciu, buvo ziauriai smagu. Juste

    • 2012 02 10 at 02:15

      Man irgi smagu 🙂 Nors sunku yra Ameriką pamatyt visiems vienodai- priklauso nuo to, kurioj valstijoj gyveni, kuriame socialiniame sluoksnyje sukiesi- tiesiog daug amerikų yra. Gan ilgai gyvenau JAV ir ji nepaliovė stebint, todėl kartais net pavydžiu to aiškumo, su kuriuo Ameriką suvokia ją per kokią savaitę pravažiavę turistai.

  12. pataikete
    2012 02 13 at 20:34

    Tiesa. Amerika turi daugybę veidų ir vienu sakiniu jos tikrai neapibūdinsi , yra Bostono Amerika, Los angelo Amerika, Majamio Amerika ir daug kitu mažesnių amerikų:) O tas šalies didumas, gamtos, žmonių kontrastai..ech
    Del socialinio sluoksniuo irgi sutinku (ir tai, manau, galioja visur kur begyventum)
    Bet čia kaip saldainio popierėlis, o jūs šiame straipsnelyje kapstote truputį giliau
    O Ameriką visiems matyti vienodai yra sunku dar ir dėl to, kad kreipiame dėmesį į skirtingus dalykus, nes esame skirtingi, t.y. mūsų prioritetai, vertybės skiriasi
    …na ką aš čia …trumpinu tiradą:
    Perfrazuojant mano patikusią frazę „ Now to expect love from money does not tell much about money but tells more about you“ susuku naujadarą:
    „The way you see USA, does not tell much about USA but tells more about you‘‘

    …kai manęs klausdavo, nuo kuom tau ta makdonaldu salis patiko, nepatikėsite, pradėdavau pasakojimu nuo tų pačių straipsnyje minėtų pakuotojų, man tų neįgalių žmonių integracija ir bendruomenės santykiai(4 mėnesius gyvenau mažame miestelyje prie Bostono -pirmoji pažintis su Amerika) padarė tooookį ispūdį, sukėlė kokį tai vidinį perversmą (neįsivaizdavau, kad taip būna)… plius aibė kitų mažų smulkmenų, daugumą, kurių ir išvardinote. Jau nebekalbant apie tai, kad pirmą sykį iš ten grįžus niekaip negalėjau “atsikratyti“ tos šypsenos, kurią parsivežiau it nemokamą priedą :)Tikra tiesa, netobula ta Amerika, bet paprasta ir nuoširdi

  13. pataikete
    2012 02 13 at 21:15

    Ir dar…jūsų komentaras “in the most amazing way“ vertas atskiro straipsnio antraštės
    ..nė neatsimenu, kada su tokiu pasimėgavimu esu skaičiusi, (nesu kokia tai literatūros ekspertė, tik tiek, kad mėgstu skaityti, tad čia paprasto skaitytojo nuomonė:) bet jūs turite toookį neeilinį sugebėjimą reikšti mintis ir jas vizualizuoti skaitančio galvoje, kad net šiurpas eina Kabliukas tame, kad perteikdama turinį/ mintį, tobulai manipuliuojate bene visais žmogaus sensoriniais pojūčiais. Kažkuriuo momentu aš tikrai sklaidžiau tą “Bloomberg Bussinesweek’ą” ir netgi sekundęi pajaučiau sumuštinio skonį ir kvapą 
    Aišku vien sensorinių dirgiklių būtų per mažai, svarbiausia tuo pačiu metu“stimuliuojate“ protą. Viską apjungus kartu -sprogstamas mišinys:)
    Įtikinot. Įtikinot, kad viską, absoliučiai viską galima daryti ‘’in the most amazing way’’

    • 2012 02 17 at 03:51

      Labai labai ačiū, ta proga suteikiu Jums „the most amazing“ skaitytojos titulą. Tikrai dėkui.

  14. pataikete
    2012 02 17 at 19:22

    kabinuosi medalį, ačiū 😉 Galbūt dar susitiksime kituose Jūsų įrašuose 🙂 linkiu sėkmės, o visa kita tikrai pati pasidarysite, nes galvą ant pečių ne tik turite, bet ir valdote

Comments are closed.