Lietuvių emigrantų vaikai JAV. Apie Daivos Markelis knygą “White Field, Black Sheep”

 

 

“Oh yes, ma’am, žinau, kad viskas tikrai sutilps- aš pats irgi vairuoju Tahoe”- mandagiai palaiko nereikšmingą pokalbį aštuoniolikmetis, padėdamas man sukraut gėles į mašiną, paklausinėja, kur sodinsiu, sako, turėtų gražiai atrodyt ir tt. “Turčiukas iš privačios mokyklos”,- pagalvoju, nes aštuoniolikmečiai Tahoe nevairuoja ir retai būna tokie mandagūs.  “Where are you from?”,-paklausia. “Och, prasideda…- pagalvoju,-Lithuania, do you know where it is?” Net nelaukiu atsakymo,- iš kur jis, vaikas, žinos: “You know Germany? There’s Poland to the East and Lithuania to the North from Poland”,- išmokau tą “eilėraštuką” dar nuo tų laikų, kai pasakius, kad esu iš Lietuvos, sulaukdavau supratingų šypsenų ir entuziastingo pašnekovų linkčiojimo : ”aaa, žinom žinom,- iš Rusijos”.

“Žinau,- netikėtai linkteli galva vaikinas, -mano močiutė buvo lietuvė”. Kurgi ne, vis dar netikiu, nes dažnai amerikonai “turi” lietuvį draugą, močiutę, senelį iš solidarumo: “What’s her name?”- seniai įsigudrinau, kaip pagaut solidariausius. “Well, my name’s White, they changed it to White after they came to the States but it used to be Vitekatis,  ”- vos ne vos suprantu, kad jis bando ištarti “Vaitiekaitis”.

Nieko sau, berniukas teisybę sako, žino savo lietuvišką kilmę, nors tai nėra keista, nes amerikiečiai visada pasiruošę neužsikirsdami atraportuoti, kad jie yra aštuntadaliu, ketvirtadaliu ar šeštadaliu airiai, vokiečiai, italai, čerokių indėnai, anglai ir tt. Bet ar šitas mielas emigrantų anūkas Vaitiekaitis yra lietuvis?

Lietuviai, emigravę į JAV, sąmoningai pasirenka savo santykį su  Lietuva ir lietuvybe.

Ponais ir poniom vienas kitą vadinantys, mandagiai tūpčiojantys dipukai labai nelietuviškai aspiruoja “t”, “d”, “p” sako “pagelba” tuo pat metu ant lentos rašydami
“pagalba”, o laikrodžius vadina “dziegoriais”. Jie pasakoja apie partizanus (aspiruodami “p”-“phartizanai”) taip gyvai, tarsi dar teberūktų dūmai virš jų kūrentų laužaviečių, jie myli Lietuvą- svajonę, idealą, pasaką. Jie ja didžiuojasi, jų
JAV  gimę vaikai ir anūkai kalba laužyta, bet lietuvių kalba, kurie irgi pasakoja apie partizanus tarsi būtų ką tik kartu su jais sėdėję miške. Kai kurios dipukų anūkės išmokina lietuviškai savo vyrus amerikiečius, kad būtų lengviau perduoti lietuvių kalbą vaikams. Jų vaikai, anūkai ir proanūkiai šeštadienius leidžia lietuvių mokyklose.

Trečiabangininkai. Niekada nekalba apie partizanus. Ant mašinų klijuojasi lipdukus su “LT”, renkasi į barus žiūrėti svarbesnių krepšinio varžybų, kuriose žaidžia lietuviai. Kai kurie skaito vaikams knygutes apie Joniuką ir mokina “Jurgeli, meistreli”, kiti namuose tarpusavyje kalba laužyta anglų kalba, kad vaikai lengviau ir greičiau asimiliuotųsi. Kai kurie šeštadieniais veža savo vaikus į
lietuvių mokyklą, kiti-į softball’ą ir futbolą. Apie meilę Lietuvai jie nekalba.
Kasmet važiuoja į Lietuvą.

Kad ir kaip stengtųsi išeiviai neišsiskirt iš amerikiečių, juos visada atpažins, nes jie nežinos “The Brady Bunch” ir “The Cosby Show” herojų vardų, jie neatsimins, kada pirmą kart žaidė su Mr. Potato Head (nes niekad bus su su ja nežaidę), juos išduos akcentas, ir tai, kad jie nežinos, kas yra touchdown’as ir nesikraustys iš proto dėl amerikietiško futbolo ir beisbolo. Jų visada klausinės: ”Where are you from?”

Tuo tarpu, emigrantų vaikai niekuo neišsiskiria iš amerikiečių ir yra laisvi nuo sentimentų Lietuvai. Kuo jie save vadins: amerikiečiais ar lietuviais? Lietuvių ar anglų kalba jiems bus artimesnė ? Kokią vietą jų gyvenime užims Lietuva? Jie sirgs už krepšinį ar beisbolą? Keisis jie savo pavardes į White’us, ar liks Vaitiekaičiais?

JAV emigrantai visada turėjo balsą-už juos kalbėjo bajorų galvų ir kaukų lininėm kelnytėm ieškantis A. Škėma, rūpintojėlių ir prarastos Tėvynės ilgesį eiliuojantys žemininkai…  Šiandien emigrantai patys aiškinasi savo santykius su Lietuva laikraščių, žurnalų ir portalų skyreliuose “Užsienio lietuviai”. Vieninteliai neišgirsti užsienio lietuviai yra vaikai. Jie tyliai išgyvena kultūrinį šoką, mokosi naujos kalbos, keičia mokyklą, draugus, žaidimus ir pamažu suformuoja savąjį identitetą.

Daiva Markelis yra unikali autorė būtent todėl, kad ji atstovauja tuos bebalsius emigrantų vaikus, įstrigusius tarp tėvų Lietuvos ir realybės- Amerikos. Knygoje “White Field, Black Sheep” ji sąžiningai, nesigėdydama, nesislapstydama ir neidealizuodama, žaismingai ir skaidriai su paviene minorine nata “sugroja” savo vaikystę, prabėgusią JAV emigrantų iš Lietuvos (dipukų) šeimoje. Autorė gimė Čikagoje, tačiau, jos pirmoji kalba buvo lietuvių, ji buvo auklėjama lietuviškoje aplinkoje, tad ir jos patirtis yra panaši į daugelio dabartinių emigrantų vaikų. Keletas ištraukų:

“Daugumos mano klasiokų vardai vėliau taps kliūčių ruožais mano būsimiems mokytojams: Danutė Brusokas ir Danutė Vyšniauskas, Arvydas Jašmantas ir AudriusBaltaragis, ir Arūnas Baltrušaitis“.<…> Kai kurių vardai buvo supaprastinti per vedybas su žmonėmis iš „kitų genčių“. Diane Metrick ir Wayne Urbik, kurių seneliai atvyko į šią šalį kaip Metrikas ir Urbikas, temokėjo tik keletą lietuviškų
žodžių. Nepaisant to, kad mūsų buvo kur kas daugiau nei „maišytųjų“, mes jautėm
iš to kaip lengvai jie kalbėjo su mokytoja, kad jie buvo kažkuo pranašesni.
Vėliau jie bus atleisti nuo kasdieninių lietuviškų pamokų: 50 minučių lietuvių gramatikos arba istorijos, kurias pravesdavo kaimynystėje gyvenantys mokytojai“.

“Neatsimenu kaip perėjau nuo lietuvių kalbos prie anglų. Vieną dieną klausiau įrašų apie “Skrendantį paršiuką”, ant rytojaus skaičiau knygas apie David’ą ir Ann’ą.”

“Namuose mano tėvai kalbėjo su manim ir mano seseria lietuviškai. Jie stebėjo angliškų žodžių prasiskverbimą į mūsų kalbą panašiai kaip biologijos studentai per mikroskopą stebi bakterijas”.

“Mano tėvų karta, nešusi kolektyvinį kaltės jausmą dėl priešų rankose paliktos tėvynės, nesiruošė prisiimti atsakomybės dar ir dėl seniausios gyvos Europos kalbos mirties (kas mums buvo nuolat kalama į galvą).”

“Liepos 4-tąją mes niekada nekepdavom hamburgerių ir nežiūrėdavom paradų. Vasario 16-toji buvo mūsų nepriklausomybės diena. Lietuviškoji nepriklausomybės diena“.

“Atėjo ta diena-“per anksti,”-būtų pasakiusi mama- kai anglų kalba laimėjo kovą dėl lingvistinio viešpatavimo. Anglų kalba atrodė aiški ir paprasta, lanksti kaip spyruoklė. Rašybos klaidos, iš kurių juokdavosi mano motina: cheez vietoj cheese, tik dar kartą įrodė anglų kalbos pranašumą prieš lietuvių, pabrėžė jos paprastumą, drąsą ir žaismingumą. Lietuviški sakiniai be perstojo vinguriavo ir sukinėjosi tarsi miško takeliai, galiausiai atvesdami juo einantį į tą pačią vietą iš kurios jis ir išėjo. Kalbėti lietuviškai reiškė būti nuolat taisomam- taisė visi: šeštadieninės mokyklos mokytojai, tėvai ir tik gero mums norintys kaimynai.”

“Septynerius mano gyvenimo metus kiekvieną šeštadienio rytą, kol kiti vaikai žiūrėjo animacinius filmukus, aš mokiausi Lietuvos istoriją ir geografiją,
literatūrą ir gramatiką Šv. Antano mokyklos klasėse. <…> Mums buvo nuolat
primenama, kaip mums pasisekė, kad galime lankyti antrą mokyklą. Mes buvom
“turtingesni” už tuos vargšus amerikonus, kurie mokėjo tik vieną ir net ne kokią ypatingą, bet visiškai pilką anglų kalbą.”

“Nepaisant to, kad mano motina angliškai kalbėjo geriau nei tėvas, kol buvom mažos, ji su manim ir mano seseria kalbėdavo lietuviškai. Tą ji darydavo ne tik namie, bet ir viešose vietose: parduotuvėse, gatvėje- nekreipdama dėmesio į praeivių žvilgsnius. Mano tėvas, atvirkščiai, naudojo vien anglų kalbą nelietuvių akivaizdoje.<…> Ironiškai, mano tėvo dirbtinai aiški su ilgom balsėm tariama anglų kalba išskyrė jį kaip užsienietį, ko nebūtų padariusi tyli ir natūrali lietuviška kalba. Jis vagojo per sakinius, pamiršdamas artikelius ir nekreipdamas dėmesio į pavojus, slypinčius prielinksnių vartojime. Į svečius užsukusius  mano draugus
amerikiečius tėvas sutikdavo su “How you do?” “How you do, Lisa?” “Say, Tom,
how you do?” Galiausiai po dar vieno “How you do” aš neapsikenčiau ir išrėkiau:”It’s not How you do? It’s How do you do? How do you do, dad? How do you do?”

“Klaustrofobiškai ankštose Carlsbad’o olose, kai pasakiau mamai, kad visgi ji buvo teisi- megztinis būtų tikrai pravertęs- tėvas iškilmingai paskelbė:”Vee speak de English nau.” Jo žodžiai nuaidėjo, atsimušinėdami nuo olos sienų. Niekada gyvenime nesijaučiau mažiau amerikietė, kaip tada, kalbėdama angliškai su savoo imigrantais tėvais”.

“Mūšis tarp mano tėvų ir amerikietiškos vartotojiškos kultūros pasiekdavo apogėjų per Kalėdas. <…> Kodėl mes negalėtume tapti išdidžiais šokančio, šuoliuojančio ir “batareikom” maitinamo Rudolfo savininkais? Kodėl negalėtume papuošt kiemo plastmasiniu žmogaus dydžio Kalėdų Seneliu? Ir kodėl visada perkam tikrą eglutę? Kodėl ne vieną iš tų ružavų dirbtinių su baltu akrilaniniu šerkšnu? Arba ne tą auksinę su kietom kaip šluotos šeriai šakom? Kai kurios netikruolės netgi sukiojosi stovuose, stebuklingai kas 30 sekundžių keisdamos spalvas.“

Plačiau apie Daivą Markelis bei jos knygą „White Field, Black Sheep“ http://www.luckydaiva.com/

Share

8 comments for “Lietuvių emigrantų vaikai JAV. Apie Daivos Markelis knygą “White Field, Black Sheep”

  1. 2011 08 28 at 08:09

    Kaukai lininėm kelnytėm 🙂

  2. Pamishelis
    2011 08 29 at 01:08

    Dipukai ir tarybukai – tuo viskas pasakyta.

    • 2011 08 29 at 02:25

      🙂 Nebent tarp eilučių.

  3. skirtumas
    2011 08 29 at 11:46

    Šitą bene sugalvojo kokie tai amerikonai, katrie su lietuviais bendravo: http://4.bp.blogspot.com/-BYZx5knb1Ig/TiGVGG1XoeI/AAAAAAAANes/POyXfLk-VUM/s1600/yodapizza.jpg 🙂

Comments are closed.