Pradžioj jos nekenčiau, paskui ja stebėjausi, jos nesupratau, bet dabar, kai reikia ją palikti, pajutau, kad vis dėlto ją myliu. Netobula ji, bet paprasta, nuoširdi, geranoriška ir svetinga- mano mieloji Amerika.

Žinau, žinau, nedera išduot Tėvynės, nedera mylėt kitų šalių, žema yra iškeist virpančius lietuviškus berželius, geltonus šalpusnius ir rūpintojėlius į bedvasius McDonaldsus, gėdinga, smerktina ir niekinga parsiduot už dolerius, reikia statyt Lietuvą, kaip „tikri lietuviai“ daro ir tt. Nors kartais visi tie verksmai dėl emigracijos man panašūs į ankstesnius „neišeik neišeik tu iš sodžiaus“, kai buvo verkiama, kad jaunimas palieka pušalotus ir pumpėnus ir kraustosi į miestą. Lietuva- mūsų gimtinė, bet taip pat ir pasaulis…

Savigynai galiu pasakyt, kad niekada „nešikau ir nedėjau ant Lietuvos“,niekad nenustojau jos mylėt ir gerbt. Esu bene vienintelė emigrantė, kuri išvažiavo iš Lietuvos savo pačios pasirinkimu, kitaip nei šimtai Kubiliaus išvarytų :“ Stalinas tremdavo UŽ DYKĄ , o šiandieninėje lietuvoje, lietuviai už savo paskutrinius centus, parduoda gyvenamuosius bustus , vien tam, kad patys save “ ištremtų“ nuo kubiloidų-grybowskų surengto genocido.” (Iš “Lietuvos Ryto” komentatorių tautosakos, kalba netaisyta, logika nepataisoma).

Neišvažiavau ir dėl “neišpasakytai nekokybiško” lietuviško universitetinio išsilavinimo. Tiesą sakant, aš labai patenkinta savo lietuviškuoju išsilavinimu, gavau gana gerus savo studijuojamos srities pagrindus, ir turėjau daug profesionalių dėstytojų. Sakau “gerą išsilavinimą”, nes mano srity labai  lengva jį įvertint, be to lyginu su amerikietišku, su kuriuo teko susidurt. Deja, stebint tiek karštų diskusijų apie studijų tobulinimą Lietuvoj, kyla du klausimai: visų pirma, kas yra “geras” išsilavinimas (paaiškinimo niekur neteko matyt), ir antra, kokius universitetus baigę yra patys kritikuojantys (nes jie negali būti baigę tų pačių “žemo lygio”mokymo įstaigų, kas padarytų juos “žemo lygio” specialistais, kurių kritika tada būtų nevertinga). Žinau, kad nepatikėsit, bet mano universitetinį išsilavinimą PILNAI finansavo valstybė, dar keisčiau- aš net gaudavau stipendiją, už ką irgi esu dėkinga valstybei.

Išvažiavau, nes buvo vasara ir smalsi neatsargi jaunystė.
Bėgo metai,palaipsniui „pas mus, Lietuvoj“ virto į „pas mus Amerikoj“, ir Amerika po truputį įsikraustė į mano lietuvišką širdį.

Mane sužavėjo amerikonų pakantumas ir supratimas. Kiekvieną kart apsiperkant maisto parduotuvėse prekes į maišelius sudeda prie kąsininko stovintys žmonės, po to pasiūlo nustumti vežimėlį iki mašinos ir viską į ją sudėti. Tie žmonės yra kitokie (amerikonai vadina juos „special“- ypatingais): neretai jie dainuoja kokią Lady Gagos melodiją, kartais ginčijasi su savim, kartais kvatoja save prajuokinę kokiu patiem netikėtu „bajeriuku“, o kartais būna ypatingai pakiliai nusiteikę, ir perdėtai garsiai rėkaloja :“ are you having a good day ma‘am?“, „Have a great day, thank you for comming in!”. Būna blausesnių dienų- tada jie tave aprėkia už tai, kad tu jiems padedi ir labai įskaudintu balsu, atsitraukę porą žingsnių nuo kasos, priekaištingai purtydami galvą, rankomis įsisprendę į šonus, iškilmingai deklaruoja, kad maisto produktų pakavimas yra jų ir TIK jų darbas todėl: “Let me do my JOB, ma‘am“. Atitraukiu rankas, nes atrodo, kad tuoj pravirks. Po minutės to paties „darboholiko“ žvilgsnis nukrypsta,mintimis jis jau net ne parduotuvėj (bent jau ne šitoj), judesiai sulėtėja, už manęs susidaro eilutė- visi laukia, kol mano makaronai, agurkai ir šaldyti žirneliai atsidurs maišeliuose. Kada nors… Lėtai, bet neišvengiamai… Niekas neburblena, nesirauko ir niekaip neišreiškia savo nepasitenkinimo.

Pakuotojai- neįgalūs žmonės, turintys mąstymo sutrikimų, kuriems maisto prekių parduotuvė suteikia galimybę integruotis į visuomenę, eilutė pirkėjų, pardavėjai, parduotuvės vadybininkai- integracijos dalyviai, ir savo rolę jie atlieka draugiškai su žmogišku pakantumu ir supratimu. Už šį mažytį dalyką aš myliu Ameriką, ja gėriuosi ir jai labai pavydžiu.

Šiaip žmonių su mąstymo sutrikimais integracija į visuomenę man nėra naujiena- puikiai prisimenu, kaip tai būdavo daroma mano
vaikystėje Lietuvoje. Pirmiausiai būdavo pranešama motinai, kad jos vaikas niekada nelankys „normalios“ mokyklos ir niekada nepasieks to, ką pasieks „normalūs“ bendraamžiai. Tada, integracija sklanžiai tęsėsi: vaikas būdavo nusiunčiamas į „pagalbinę“ mokyklą, kur jis mokydavosi su kitais „atsilikusiais“ atskirai nuo kitų „normalių“ bendraamžių. Šis metodas turėjo išmokyti „atsilikusius“ gyventi „ normalioje“ visuomenėje ir tapti pilnaverčiais jos nariais. Integracija buvo tikrai sėkminga- „normalūs“ bendraamžiai netruko išmokti, kad tai – „durnių ir debilų“ mokykla, bei jos tikslų adresą- „kranto 18”, kuris, laikantis gero tono, buvo naudojamas kaip subtilesnis- “tu durnius, psichas ar debilas”, pakaitalas : “Eik tu, ką čia nusišneki, gal tu iš Kranto 18?” Tarp kitko, faktas, kad nežinau savo mokyklos, kurią lankiau 12 metų, adreso, bet iki šiol atsimenu pagalbinės koordinates, įrodo integracijos efektyvumą.
Myliu savo brangiausiąją Ameriką už ekspertų „netikromis“ vadinamas šypsenas- nenuoširdžias šypsenas mėgstu kur kas labiau, nei
neapsimestinio pasibjaurėjimo, nusivylimo ar neapykantos nuoširdžiai suparalyžuotus veidelius.  Ir taip, man smagu, kai lygiai taip pat nenuoširdžiai, pardavėjos, bankų darbuotojai ir padavėjai pasveikina klientą su „How are you?“ ir palydi su „Have a blessed day!“
Elementari pagarba yra maloni- dirbtina ar tikra.

Malonu, kai netyčia susitikus žvilgsniams, žmogus nusišypso, kai bėgiojant parke priešpriešiais atbėgantis pasisveikina su „good morning“.
Be priežasties ir niekieno neverčiamas. Šiaip sau. Man, kaip Panevėžio ir Kauno produktui, tokie meilumai ilgai atrodė mažų mažiausiai įtartini, nes nuo mažens žinojau, kad geriausia dėl viso pikto eiti kitu keliuku tarp daugiabučių, jei šalia suolelio prie krepšinio aikštelės stoviniuoja treninguoti berneliai- ne dėl to, kad „duos į galvą“, bet dėl to, kad mestels kažkokį lėkštą pajuokiantį „bajerį“, visi garsiai žvengs, kažkas gal pasakys dar kietesnę pastabėlę ir bus mažų mažiausiai „nefaina“ tuo momentu, tą dieną ar tą vaikystę…

Man smagu, kai drabužių valyklos savininkas lietui lyjant palydi mane iki mašinos nešinas skėčiu, kad ginkdie nesušlapčiau ir palinki
geros dienos. Jis vertina savo klientus, nes tai naudinga jo verslui. Nepykstu, kai tetulytės restoranuose, parduotuvėse ir įstaigose išvadina mane „sweetie, honey, doll“ ir „baby“- truputį juokinga ir truputį pasijunti kaip aštuonerių.

Man patinka, kad amerikonai nedemonstruoja savo pinigų- ir milijonierius, ir vidutiniokas dėvi panašias „maikutes“, šortukus ir tapkes,
ir lipa į tokį pat Chevrolet ar Toyota. Aišku, yra išimčių su auksiniais kryžiais ant kaklų, auksiniais griliais ant dantų ir juodais Escalade‘ais, su
iš jų sklindančia muzika, kurios priversti klausytis 6 automobiliai prieš, 6- už, o greta važiuojantys kratosi nuo vibracijos.

Manydavau, kad amerikonai yra asilai, kai kokiam penkiamečiui metant kamuolį ir taikant į krepšį, vaikiūkštis numesdavo kamuolį dievui į langus, net ne į krepšio pusę, o suaugusieji dėdės, tetos, mamos ir tėčiai imdavo choru klykti absoliučias nesąmones :“ Aaaalmooost! Very close! Good try!” Dabar manau, kad tai yra pozityvi motyvacija- reikalinga ir išganinga. Tokią motyvaciją amerikonai naudoja, gal tik kiek santūriau ir suaugusiems. Ne kartą esu girdėjus iš dėstytojo tais neretais atvejais, kai pavykdavo be ypatingų pastangų nusišnekėti, neužtikrintą : ”Yeah…. Good idea…. Does anyone have othersuggestions?” (pabrėžiama: “ Does anyone have other suggestions”).  Jie vengia kategoriškų “no”, “wrong”, nes tai stabdytų diskusiją ir įžeistų nusišnekėjusio jausmus. (O amerikonai jautrūs ir mėgsta kalbėt apie jausmus, juos analizuot, malšint,intensyvint, prisimint, pamiršt, saugot ir gerbt).

Žaviuos amerikonų optimizmu ir jų sugebėjimu džiaugtis svetima sėkme ir jų atviru, gal kiek primityviu patriotizmu.  Man patinka, kad atsakomybę už savo finansinį gerbūvį amerikonai (bent jau dauguma) prisiima sau, vietoj to, kad reikalautų, prašytų ir dėl visų negandų kaltintų valdžią ir verktų verktų verktų…

Buvau kažkiek šokiruota per pirmąjį Amerikoj laikytą egzaminą. Dėstytoja,atsiprašiusi,išėjo iš klasės  kokiom 8-niom minutėm.
“Thank you, Lord”,-galvoju, -“dabar pasižiūrėsiu tą vieną atsakymą, dėl kurioabejojau”. Mano atsakymai šalia, ant žemės,strategiškai patogioj vietoj, tereikia ištiest ranką ir pasiimt, ką ir buvau natūraliai, kaip kiekvienas normalus žmogus, bedaranti, kai  kažkaip keistai akies kraštu pastebėjau, kad kiti 12 studentų net nesujudėjo. „What the heck? Arba visi viską žino, arba jie trenkti“, -niekaip nesupratau. Bet pati irgi nenusirašiau. Ne, ne nu prie ko čia ta sąžinė, tiesiog  pabijojau,- kas ten tuos trenktus keistuolius žino- dar apskųs…

Ir visi tie mažučiai smagumėliai, patikimai ir susižavėjimai  per daugelį metų susidėlioja į „life is good“ ir į „aš myliu tave, Amerika“.

Nors tu ir ne mano…