„Valdžia uždraudžia grynuosius!“,- prieš pusmetį gąsdinosi Rokiškis ir Commonsense’ai, pabrėždami grynųjų pranašumą prieš korteles.

Visų pirma, pritariu Rokiškiui, lietuviškos tinklaraštijos tėvui, motinai ir krikštatėviui, visais visų sričių klausimais, nes bijau, kad jis nepasiųstų manęs“valint“ į ten, iš kur negrįžtama. Kita vertus, Commonsense’ų, kuriuos su malonumu skaitau, nebijau nė kiek, nes jie yra asmenys be galo solidūs ir sklidini sveiko proto, tad tinklaraščių tarsi kokie eiliniai žmonės jie neskaito. Ir nerašo. Tiksliau, nerenka savo delikačiom rankytėm, kurios skirtos doleriams, eurams, litams ir kitiems gryniesiems, – tpfiu,- tik ne tom šlykščiom kortelėms čiupinėti- net nupurto nuo tos minties.

„Bet jų tinklaraštis…“ Tinklaraštis tėra jų kilniaširdiškumo ir pasiaukojimo žmonėms (t.y. samdiniams), kuriems neatseikėta sveiko proto, t.y., visiems lietuviškai skaitantiems, vaisius, ir gimsta jis be galo dvasingai.

Dvasingas Commonsense’o gimimas

Komonsensavičiai (visiem, manau, žinoma, kad tai trys pametinukai broliai) dar vaikystėje, paklausti, kuo bus užaugę, iššvepluodavo: „konšultantais“ ir iš nusmukusių snarglėtų frotinių šliaužtinukų kišenėlės išsitraukę flomasteriais apipaišytą Goldratt’o „Tikslą“, ištiesdavo juos užkalbinusiam dėdei ar tetai. Goldratt’as buvo vienintelis autorius, kurį broliukai žinojo ir skaitė, nes, būdami verslininkai iš prigimties, jie jau ankstyvoje vaikystėje suvokė, kad iš jokio kito autoriaus blevyzgų jie neuždirbs tiek, kiek iš Apribojimų Teorijos. Šį suvokimą tik dar labiau sutvirtino nesėkmingas vyriausio broliuko bandymas įgyti Six Sigma’os juodąjį diržą, apie kurį broliukai kažkodėl nebuvo linkę kalbėti.

Mokytojai Komonsensavičiukų nemėgo, nes užuot, kaip kiti vaikai, padeklamavę: „Aš turėjau dviratuką-Vienas ratas nesisuko: Per kiemelį važiavau, Penkis kiškius sugavau“, jie išraiškingai skiemenuodami skaitydavo Apribojimų Teoriją, dėl ko pakrikdavo naujametinis karnavalas: vaikai užmigdavo, senis šaltis atsibusdavo tik išgirdęs žodį „bottlenecks“, tada iš nevilties ir nuobodulio iki dugno išsiurbdavo iš rankovės ištrauktą puslitriuką degtinės, nusiplėšęs barzdą, sodindavosi žilaplaukę mokytoją ant kelių ir žagsėdamas teiraudavosi, ar ji buvusi gera mergaitė ir klausiusi tėvelio.

Vaikai Komonsensavičiukų šalinosi, nes šie atsisakydavo žaisti gaisrininkus, policininkus ir lakūnus, švepluodami kažką, kad jie esą „velslininkai“ ir atsisaką žvelgti į „plocesus“ iš samdinio pozicijų. Po daugelio metų broliukai šiuos atskirtybės nuo samdinių principus suformuluos ir išdėstys Tinklaraštyje: „Be to, esame  verslininkai ne tik pagal pareigas, bet ir pagal mąstymą, tad  tinklaraštyje į įvairius procesus žvelgiama  tikrai ne iš samdinio pozicijų.“

Vaikystėje nesuprasti ir neįvertinti, Komonsensavičiai užaugę, savaime aišku, kaip ir dauguma geek’ų tapo konsultantais.

Šiandien jie haifaivina Tojotos Fujio Cho (nors slapta jį niekina už sąsajas su Kaizen ir Deming’u, tad niekad nevažinėja Tojotomis) ir privačiam Džefrio Immelt’o lėktuve kvatojasi iš jo pirmtako Džeko Welčo trumparegiško „Six Sigmos“ pritaikymo „General Electrics“ koncerno veikloje. „Džekas Welčas, taip pat ir du trečdaliai Fortune 500 kompanijų buvo visiški kvailiai pasirinkę S-s-s-six S-s-s-sigmą“,- siurbčiodamas viskį jau kelintą kartą kumščiu grėsmingai daužo stalą vienas iš Komonsensavičiukų. „S-s-s-samdiniai“ ir S-s-s-six S-s-s-sigma“ buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos tardami visi trys broliukai nevalingai mikčiodavo, nors šiaip jie kalbėdavo nors ir be galo monotoniškai, bet aiškiai artikuliuodami, nes dėl suprantamų priežasčių šie žodžiai dar vaikystėje buvo giliai traumavę jų dar nebrandžią psichiką.

„Bet,- savo nelaimei įsiterpia Immeltas,- per 20 metų jis padidino GE pelną nuo 26 iki  130 milijardo- nederėtų visiškai paneigti Six Sigmos įtakos“. Netrukus jis labai pasigaili pastabos, nes šiaip kiek baikštūs ir susigūžę broliukai pašoka nuo stalo, puola kaišioti nučiupinėtas Goldratt’o knygeles ir skeryčiodamiesi įrodinėti Apribojimų teorijos pranašumus prieš visas JIT, Kaizen , LEAN ir tt. Immelt’ui ima tvinkčiot smilkiniuose, grįžta jau kadais pamiršta migrena, jis paslapčia žvilgteri į Rolex’ą ir užsimerkia. Nenustodamas mandagiai amerikoniškai šypsotis ir pritariamai linksėt galva, jis pradeda melstis:“ Dear Lord, save me from these dumb ass…s. I’ll give you 10%, I promise. Before taxes.“ Nepaisant to, kad niekad  mokesčių nemokėjo .

Lėktuvas kresteli ir nuslysta aerouosto nusileidimo taku Niujorke.

Komonsensavičiukai, paskubom susigraibę Goldratt’o knygeles, ištursena pirkt išsvajotų niujorkietiškų šunainių. Būtent juos bekramsnojant, broliukus netikėtai užplūsta galinga sveiko proto banga. Apima tyras ir nesavanaudiškas noras padėti lietuvių samdiniams, parašant šviečiamąjį straipsnį, kuriame būtų palyginamos hotdog’ų stand’o pajamos su vidutinišku JAV (ne, ne Niujorko- negi supras buki s-s-s-samdiniai, kad tai ne vienas ir tas pats) atlyginimu. Trys lieknos šviesiaplaukės (lyg ir nepaminėjau,-tai jų ištikimos asistentės) puola surinkinėt čiaumojant diktuojamo teksto. „Ne, pavadinimas turi būti „Šunainių versliukai kaip rodiklis„, koka kolos ir ketčupo mišiniu atsiraugėjęs tauriai ir globėjiškai valdingai ištaiso šviesiaplaukę vienas iš pametinukų. „Anekdotą įmesk, nuotraukų ir kokį grafikėlį- s-s-samdiniai mėgsta paveiksliukus. Ir šunainių indeksą suskaičiuok- visai priblokšim vargelius sveiko proto perteklium“.

Taip gimsta Commonsensas. Jį gimdo visi trys Komonsensavičiukai, rašydami apie Apribojimų teoriją, be to vyriausias kažkiek nusimano apie IT, tad rašo apie debesis, vidurinėlis specializuojasi marketinge, na o jaunėlis neišmano nieko, tad rašo apie kreditines korteles.

Apie jo rašymus- vėliau…